„Iliada“

Galvojate, kad senovinės istorijos apie karą yra tik nuobodūs mūšių aprašymai? „Iliada“ įrodys, kad klystate! Tai ne šiaip pasakojimas apie Trojos karą – tai intensyvi psichologinė drama, kurioje verda žmogaus aistros: įniršis, meilė, kerštas, garbės troškimas, neviltis.

Pagrindinis herojus, Achilas, yra tikra superžvaigždė – pusdievis, gražiausias ir kiečiausias karys visoje Graikijoje, bet kartu ir labai sudėtinga asmenybė: įžeidus, užsispyręs, bet ir be galo ištikimas draugams bei jautrus kančiai. Jo konfliktas su kariuomenės vadu Agamemnonu ir vėlesni įvykiai – tai tikras veiksmo ir emocijų sūkurys.

Skaitydami „Iliados“ ištraukas, jūs:

• Pamatysite, kaip senovės graikai įsivaizdavo tikrą didvyrį – ko jis siekė, ko bijojo, kaip suprato garbę ir šlovę (kleos).
• Susipažinsite su Olimpo dievais – jie čia visai ne nuobodūs stabai, o labai žmogiškos būtybės: intrigantai, pavydūs, besikišantys į žmonių kovas ir net patys kovojantys tarpusavyje!
• Patirsite mūšių įtampą ir žiaurumą, bet kartu rasite ir labai jautrių, žmogiškų scenų (pvz., Hektoro atsisveikinimas su šeima).
• Susimąstysite apie karo prigimtį: kas yra didvyriškumas, kokia šlovės kaina, ką reiškia prarasti artimą žmogų?
• Suprasite, kodėl šis epas jau beveik tris tūkstantmečius įkvepia menininkus ir jaudina skaitytojus.

„Iliada“ – tai ne vadovėlis, o gyva, kvėpuojanti istorija apie žmones (ir dievus), kurie myli, nekenčia, kovoja ir miršta dėl savo įsitikinimų ir aistrų. Tai tikras Vakarų literatūros pagrindų pagrindas.

Kaip ir „Odisėjos“ atveju, „Iliados“ autoriumi tradiciškai laikomas aklas dainius Homeras (VIII a. pr. Kr.). Nors ginčai dėl jo egzistavimo ir autorystės tęsiasi („Homero klausimas“), akivaizdu, kad abu epai gimė iš tos pačios žodinės epinės tradicijos, kai aedai ir rapsodai dainuodavo ar recituodavo didvyriškas istorijas.

„Iliada“, kaip ir „Odisėja“, vaizduoja gerokai ankstesnius, Mikėnų civilizacijos laikus (bronzos amžių, XVI–XII a. pr. Kr.), konkrečiai – dešimtuosius (paskutinius) mitinio Trojos karo metus. Šis karas, kurį, pasak mito, sukėlė Trojos princo Pario pagrobta gražuolė Elena, tapo svarbiausiu senovės graikų mitologiniu įvykiu, o jo herojai – Achilas, Hektoras, Agamemnonas, Odisėjas – tapo sektinais pavyzdžiais.

Senovės graikams „Iliada“ buvo kultūrinis kodas, mokantis istorijos (nors ir mitologizuotos), geografijos, religijos, bet svarbiausia – vertybių. Ji aukštino aretę (kario dorybę, narsą, tobulumą), timē (garbę, pripažinimą, statusą) ir kleos (šlovę, gerą vardą po mirties – svarbiausią tikslą didvyriui).

Žanras: Herojinis epas (epinė poema). Struktūra: Padalinta į 24 giesmes (knygas). Parašyta hegzametru. Pasakojimo būdas: Epinis objektyvumas, iškilmingas tonas, pastovūs epitetai (pvz., „greitakojis Achilas“, „šalmuotasis Hektoras“, „karalius vyrų Agamemnonas“, „jautakė Hera“), platūs palyginimai (dažnai iš gamtos ar kasdienio gyvenimo), dievų įsikišimas. Pasakojimas chronologiškas, bet sutelktas į trumpą laiko tarpą (kelias savaites) per dešimtuosius karo metus. Pagrindinė tema: Epo pradžioje kreipimesi į Mūzą aiškiai įvardijama pagrindinė tema – Achilo įniršis (mēnis): „Mūza, apdainki Achilo, Pelėjo sūnaus, įniršį pražūtingą“. Visas epas pasakoja apie šio įniršio priežastis, eigą ir baisias pasekmes tiek pačiam Achilui, tiek visai achajų (graikų) kariuomenei. Kartu tai epas apie karo žiaurumą, didvyriškumą, garbę, likimą ir žmogiškąją kančią.

Epas vaizduoja tik kelias savaites per dešimtuosius ir paskutinius Trojos karo metus.

• Įžanga ir ginčas (I giesmė): Poema prasideda kreipimusi į Mūzą, prašant apdainuoti Achilo įniršį. Achajų stovykloje siaučia maras, siųstas dievo Apolono. Priežastis – achajų kariuomenės vadas, karalius Agamemnonas, įžeidė Apolono žynį Chrisą, pagrobęs jo dukterį Chrisėję ir atsisakęs ją grąžinti už išpirką. Pranašas Kalchantas atskleidžia maro priežastį. Narsiausias achajų karys Achilas viešai pareikalauja, kad Agamemnonas grąžintų Chrisėję tėvui. Agamemnonas piktai sutinka, bet mainais už tai atimą iš Achilo jo karo grobį – vergę Brisėję. Įsižeidęs dėl tokio jo garbės (timē) paniekinimo, Achilas atsisako toliau kovoti ir pasitraukia į savo palapinę. Jis paprašo savo motinos, jūrų deivės Tetidės, kad ši įkalbėtų Dzeusą padėti trojėnams tol, kol achajai nesigailės įžeidę Achilą ir nesugrąžins jam garbės. Dzeusas sutinka, nors tai sukelia jo žmonos Heros (palaikančios achajus) pyktį.
• Mūšiai be Achilo (II–VIII giesmės): Dzeusas siunčia Agamemnonui apgaulingą sapną, žadantį pergalę. Agamemnonas sušaukia kariuomenę ir bando ją išbandyti, pasiūlydamas plaukti namo. Kariai puola prie laivų, bet Odisėjas ir Atėnė juos sulaiko. Įvyksta kariuomenių rikiavimasis, detaliai išvardijami laivai ir vadai („Laivų katalogas“). Prasideda mūšiai. Trojos princas Paris, pagrobęs Eleną ir taip sukėlęs karą, iškviečia į dvikovą jos vyrą Menelają. Paris pralaimi, bet jį iš mūšio lauko išgelbsti deivė Afroditė. Susitarimas nutraukti karą po dvikovos yra sulaužomas (Trojėnas Pandaras, Atėnės sukurstytas, sužeidžia Menelają strėle). Kova atsinaujina. Pasižymi achajų didvyris Diomedas, padedamas Atėnės, jis siautėja mūšio lauke, sužeidžia net dievus – Afroditę ir Arėją. Trojėnų padėtis darosi sunki. Kilniausias Trojos didvyris, karaliaus Priamo sūnus Hektoras, grįžta į miestą padrąsinti karių, aplanko motiną Hekubą, brolį Parį su Elena ir atsisveikina su žmona Andromache ir sūneliu Astianaktu. Tai viena jautriausių epo scenų, rodanti karo tragizmą šeimos gyvenime. 🔗 Paieška: Hector Andromache Astyanax scene Google Images. Vėliau Hektoras kaunasi dvikovoje su Ajantu, bet kova baigiasi lygiosiomis. Dzeusas uždraudžia kitiems dievams kištis į mūšį ir pradeda padėti trojėnams. Achajai yra priversti trauktis ir statyti gynybinę sieną aplink savo laivus.
• Ambasada pas Achilą (IX giesmė): Matydamas prastą achajų padėtį, Agamemnonas pripažįsta savo klaidą ir pasiunčia pas Achilą garbingą delegaciją – Odisėją, Ajantą ir senąjį mokytoją Feniksą. Jie siūlo Achilui grąžinti Brisėję, pridėti daugybę dovanų ir net Agamemnono dukterį į žmonas, jei tik jis grįš į mūšį. Tačiau įžeistas Achilas atmeta visus pasiūlymus. Jis vis dar kupinas įniršio, sako, kad garbė jam svarbesnė už gyvybę, ir net grasina išplaukti namo.
• Mūšiai tęsiasi, Patroklo žygis ir mirtis (X–XVII giesmės): Naktį Odisėjas ir Diomedas surengia sėkmingą žvalgybą į trojėnų stovyklą. Tačiau dieną mūšiai vėl nesėkmingi achajams. Daug jų didvyrių sužeista. Trojėnai, vadovaujami Hektoro, pralaužia achajų sieną ir priartėja prie laivų, grasindami juos padegti. Matydamas beviltišką draugų padėtį, Achilo artimiausias draugas (ir galbūt mylimasis) Patroklas maldauja Achilą leisti jam kautis, apsivilkus Achilo šarvus. Achilas nenoromis sutinka, bet liepia Patroklui tik nuvyti trojėnus nuo laivų ir nesiveržti prie miesto sienų. Patroklas, apsivilkęs Achilo šarvais, įsiveržia į mūšį. Jo pasirodymas sukelia paniką tarp trojėnų. Jis narsiai kaunasi, nukenčia daug priešų (tarp jų ir Dzeuso sūnų Sarpedoną), bet, apimtas kovos įkarščio, pamiršta Achilo įsakymą ir puola prie Trojos vartų. Čia jį apakina dievas Apolonas, sužeidžia Euforbas, o galiausiai nužudo Hektoras, kuris dar pasigrobia ir Achilo šarvus. Kyla žiauri kova dėl Patroklo kūno. Achajams, ypač Ajantui ir Menelajui, tik vargais negalais pavyksta jį atkovoti ir parnešti į stovyklą.
• Achilo sielvartas ir grįžimas į kovą (XVIII–XIX giesmės): Sužinojęs apie Patroklo mirtį, Achilas puola į baisią neviltį ir sielvartą. Jis voliojasi pelenuose, rauda, grasina nusižudyti. Jo raudas išgirsta motina Tetidė. Ji guodžia sūnų, bet primena, kad jam pačiam lemta žūti netrukus po Hektoro mirties. Achilas atsako, kad jam nerūpi jo likimas, jis trokšta tik vieno – atkeršyti Hektorui už Patroklo mirtį. Tetidė pažada jam naujus, dieviškus šarvus, kuriuos nukals dievas Hefaistas. Kol šarvai kalami, Achilas, padrąsintas Heros, pasirodo prie gynybinio griovio ir savo baisiu riksmu sukelia paniką tarp trojėnų, leisdamas achajams saugiai pargabenti Patroklo kūną. Hefaistas nukala nuostabius naujus šarvus, ypač įspūdingą Achilo skydą, kuriame pavaizduotas visas graikų pasaulis – taikus gyvenimas ir karas. Kitą rytą Achilas viešai susitaiko su Agamemnonu, atgauna Brisėję (nors sako, kad ji jam neberūpi) ir grįžta į mūšį. Jo žirgas Ksantas netikėtai prabyla žmogaus balsu, perspėdamas apie artėjančią mirtį, bet Achilas atsako, kad žino savo likimą ir vis tiek kovos.
• Achilo siautėjimas ir dvikova su Hektoru (XX–XXII giesmės): Achilas įsiveržia į mūšio lauką kaip nesustabdoma naikinimo jėga (aristeia). Dzeusas leidžia ir kitiems dieviems dalyvauti kovoje. Hera, Atėnė, Poseidonas palaiko achajus; Apolonas, Arėjas, Afroditė, Artemidė – trojėnus. Dievai net kaunasi tarpusavyje. Achilas žudo trojėnus be gailesčio, persekioja juos iki pat Skamandro upės, kurią pripildo lavonų. Upės dievas Skamandras supyksta ir bando jį nuskandinti, bet Achilą išgelbsti Hefaistas ir Hera. Trojėnai bėga į miestą. Vienintelis Hektoras, nepaisydamas tėvų (Priamo ir Hekubos) maldų, lieka laukti Achilo prie Skajų vartų. Kai Achilas priartėja, Hektorą apima baimė, ir jis pradeda bėgti aplink Trojos sienas. Achilas jį vejasi (Atėnė apgauna Hektorą, pasiversdama jo broliu Deifobu ir įkalbėdama stoti į kovą). Galiausiai įvyksta lemiama dvikova. Achilas nužudo Hektorą. Prieš mirtį Hektoras prašo neatiduoti jo kūno šunims, bet Achilas, vis dar kupinas keršto, atsako žiauriai. Jis pririša Hektoro kūną prie savo vežimo ir velka jį aplink Trojos sienas achajų akivaizdoje ir stebint Hektoro šeimai. Tai žiaurus ir negarbingas poelgis net pagal to meto karo papročius. 🔗 YouTube paieška: Achilles vs Hector fight Iliad
• Patroklo laidotuvės (XXIII giesmė): Achajų stovykloje rengiamos iškilmingos Patroklo laidotuvės. Sudeginamas jo kūnas ant didžiulio laužo, aukojami gyvuliai ir net dvylika trojėnų belaisvių. Po to Achilas surengia laidotuvių žaidynes Patroklo garbei: vežimų lenktynes, kumštynes, imtynes, bėgimą, disko ir ieties metimą. Šiose žaidynėse dalyvauja visi svarbiausi achajų didvyriai, demonstruodami savo jėgą ir narsą. Achilas elgiasi kaip dosnus ir teisingas varžybų rengėjas.
• Hektoro kūno išpirkimas ir epo pabaiga (XXIV giesmė): Praeina dvylika dienų. Achilas vis dar neleidžia palaidoti Hektoro kūno ir kasryt velka jį aplink Patroklo kapą. Dievai pasipiktina tokiu elgesiu. Dzeusas įsako Tetidei įtikinti Achilą grąžinti kūną už išpirką. Tuo pačiu metu dievai padrąsina senąjį Trojos karalių Priamą vykti į Achilo palapinę ir išpirkti sūnaus kūną. Hermio lydimas, Priamas naktį slapta atvyksta pas Achilą. Jis puola priešui po kojų, primena Achilui jo paties tėvą Pelėją ir maldauja atiduoti Hektoro kūną. Ši scena – viena stipriausių ir žmogiškiausių visame epe. Achilas, sujaudintas Priamo sielvarto ir prisiminęs savo tėvą bei Patroklą, pravirksta kartu su senuoju karaliumi. Jo įniršis pagaliau atslūgsta. Jis sutinka grąžinti Hektoro kūną, priima išpirką, pavaišina Priamą ir pažada dvylika dienų paliaubų laidotuvėms. Priamas su Hektoro kūnu grįžta į Troją. Epas baigiasi ne karo pabaiga, o iškilmingomis Hektoro laidotuvėmis Trojoje, kur jį aprauda Andromachė, Hekuba ir Elena. Paskutinė eilutė: „Taip jie laidojo žirgų nugalėtoją Hektorą šaunųjį“.

• Įniršis (Mēnis): Kaip skelbiama pačioje pradžioje, tai pagrindinė tema. Achilo įniršis dėl Agamemnono įžeistos garbės tampa varomąja jėga, sukeliančia daugybę nelaimių achajams. Vėliau šį įniršį pakeičia dar baisesnis įniršis ir keršto troškimas Hektorui dėl Patroklo mirties. Epas tyrinėja šio galingo, destruktyvaus jausmo prigimtį ir pasekmes. Tik susitikimas su Priamu leidžia Achilui įveikti savo įniršį ir atgauti žmogiškumą.
• Garbė (Timē) ir Šlovė (Kleos): Tai svarbiausios vertybės herojiniame pasaulyje. Kiekvienas didvyris siekia įgyti garbę (pripažinimą, pagarbą, turtą) tarp gyvųjų ir šlovę (gerą vardą, atminimą), kuri išliktų po mirties. Dėl garbės Achilas pasitraukia iš mūšio, dėl jos Hektoras lieka kautis, nors žino, kad žus. Mirtis mūšio lauke, atliekant didvyrišką poelgį, laikoma garbingiausia ir užtikrinančia amžiną šlovę. Šlovė yra tarsi būdas nugalėti mirtingumą.
• Karo šlovinimas ir žiaurumas: Epas šlovina kario narsą, jėgą, didvyriškumą mūšio lauke. Mūšių aprašymai didingi, herojai vaizduojami kaip galingi kovotojai. Tačiau Homeras nevengia parodyti ir kitos karo pusės – žiaurumo, skausmo, kančios. Detaliai aprašomos žaizdos, mirtys, kūno niekinimas (pvz., Achilo elgesys su Hektoro kūnu). Jautriai vaizduojamas artimųjų sielvartas (Andromachės, Hekubos, Priamo raudos). Taigi, karo vaizdas yra kompleksiškas.
• Likimas ir dievų vaidmuo: Dievai nuolat kišasi į žmonių reikalus, palaiko vieną ar kitą pusę, lemia mūšių baigtį. Tačiau net ir dievai negali pakeisti likimo (Moiros). Pavyzdžiui, Dzeusas žino, kad jo sūnus Sarpedonas turi žūti, ir negali tam sutrukdyti. Achilo likimas taip pat nulemtas – jis gali rinktis ilgą, bet negarbingą gyvenimą arba trumpą, bet šlovingą. Žmogaus valia ir pasirinkimai egzistuoja, bet juos riboja likimas ir dievų įsikišimas.
• Žmogiškumas ir mirtingumas: Nors herojai siekia dieviškos šlovės, jie yra mirtingi ir tai puikiai suvokia. Šis mirtingumo suvokimas suteikia jų poelgiams tragizmo ir didingumo. Net žiauriausių kovų sūkuryje atsiskleidžia žmogiški jausmai: meilė (Hektoras ir Andromachė), draugystė (Achilas ir Patroklas), sielvartas (Achilas gedintis Patroklo, Priamas gedintis Hektoro), atjauta (Achilas pasigaili Priamo). Būtent šie žmogiškieji aspektai daro epą tokį paveikų.
• Draugystė: Ypatingai stiprus ryšys vaizduojamas tarp Achilo ir Patroklo. Jų draugystė yra tokia gili, kad Patroklo mirtis tampa didžiausiu sukrėtimu Achilui ir pagrindiniu motyvu grįžti į kovą bei žiauriam kerštui.
• Pagarba mirusiesiems: Nors karas žiaurus, pagarba mirusiojo kūnui ir deramos laidotuvės laikomos šventa pareiga. Achilo elgesys su Hektoro kūnu yra šios normos pažeidimas, kuris papiktina net dievus. Epo pabaiga – Hektoro laidotuvės – atkuria šią tvarką ir žmogiškumą.

• Epinės poezijos etalonas: „Iliada“ (kartu su „Odisėja“) yra Vakarų literatūros pradžia ir nepralenkiamas herojinio epo pavyzdys, padaręs milžinišką įtaką vėlesniems autoriams (nuo Vergilijaus iki Miltono).
• Herojų archetipai: Achilas (narsus, bet įniršęs herojus), Hektoras (kilnus gynėjas), Agamemnonas (arogantiškas vadas), Odisėjas (gudrusis), Nestoras (išmintingas senolis) tapo literatūriniais archetipais.
• Karo vaizdavimo tradicija: Homero mūšių aprašymai, dėmesys detalėms, heroizmo ir žiaurumo derinimas tapo pavyzdžiu vėlesnei karo literatūrai.
• Žmogiškosios prigimties studija: Epas giliai tyrinėja pamatines žmogaus emocijas ir motyvacijas, kurios išlieka aktualios iki šių dienų.

• 🔗 Homero „Iliados“ tekstai ir vertimai (paieška)
• 🔗 Trojos karas: mitas ir istorija (paieška)
• 🔗 Mikėnų civilizacija (bronzos amžius Graikijoje)
• 🔗 „Iliados“ analizė: temos, veikėjai, simboliai (paieška)
• 🔗 Achilo skydas (aprašymas ir vaizdai Google Images)
• 🔗 Senovės graikų vazų tapyba su „Iliados“ scenomis (Google Images)
• 🔗 Paskaitos ar dokumentika apie Homerą ir „Iliadą“ YouTube
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Homeras Iliada“).