Romanas „Don Kichotas“

Suprantame, kad skaityti kūrinius, parašytus seniau, tokius kaip Migelio de Servanteso „Don Kichotas“, kartais gali būti tikras iššūkis. Žodžiai atrodo neįprasti, sakinių sandara kitokia, ir kartais sunku „pagauti“, kas vyksta ar ką veikėjai nori pasakyti. Ir tu tikrai ne vienas taip jautiesi!

Kodėl taip yra? Kalba, kaip ir mes, gyvena ir keičiasi. Servantesas rašė XVII amžiaus pradžioje, vartodamas to meto kalbą, o romane pašiepė dar senesnius riterių romanus, tad kai kurie žodžiai ar posakiai mums šiandien gali skambėti archajiškai.

Bet ar verta? Tikrai taip! Nors pradžioje gali tekti įdėti daugiau pastangų, skaitant originalų tekstą galima pajusti tikrąją kūrinio atmosferą, autoriaus stilių ir geriau suprasti veikėjų vidinį pasaulį. Tai ne tik vienas svarbiausių, bet ir vienas linksmiausių kūrinių pasaulio literatūroje.

Migelis de Servantesas Saavedra – Ispanijos Aukso amžiaus rašytojas, šiandien visame pasaulyje žinomas kaip romano „Don Kichotas“ autorius, dažnai vadinamas ispanų literatūros tėvu, o ispanų kalba kartais įvardijama kaip „Servanteso kalba“. Jo gyvenimas buvo toks pat spalvingas ir kupinas nuotykių, kaip ir jo kūrinių herojų. Gimė 1547 m. Alkalade Henares mieste, netoli Madrido, neturtingo chirurgo šeimoje. Jaunystėje greičiausiai studijavo Madride, vėliau išvyko į Italiją, kur tarnavo kardinolo Akvavivos aplinkoje, o vėliau tapo kareiviu. 1571 m. dalyvavo garsiajame Lepanto jūrų mūšyje prieš Osmanų imperijos laivyną, kur buvo sunkiai sužeistas – prarado kairės rankos judrumą, todėl vėliau buvo pramintas „Lepanto viena ranka“. Ši patirtis jam įkvėpė pasididžiavimą ir paliko pėdsaką jo kūryboje.

Grįžtant iš Italijos į Ispaniją, Servanteso laivą užpuolė piratai, ir jis penkerius metus (1575–1580) praleido vergijoje Alžyre. Šis laikotarpis, kupinas bandymų pabėgti ir sunkių išgyvenimų, paliko gilų pėdsaką jo asmenybėje ir kūryboje, suteikė medžiagos kai kuriems jo kūriniams. Išpirktas vienuolių ir grįžęs į Ispaniją, Servantesas bandė verstis rašymu (kūrė dramas, poemas), tačiau didelės sėkmės nesulaukė. Vėliau jo pjesės buvo populiaresnės, bet finansinės padėties tai nepagerino. Dirbo įvairius valdiškus darbus – buvo mokesčių rinkėjas Andalūzijoje, tiekėjas Ispanijos „Nenugalimajai armadai“. Dėl finansinių nesklandumų ir įtarimų išeikvojus valstybės lėšas kelis kartus buvo patekęs į kalėjimą Sevilijoje. Būtent vieno iš šių įkalinimų metu, kaip teigia tradicija, ir gimė sumanymas parašyti „Don Kichotą“.

Pirmoji „Don Kichoto“ dalis, išleista 1605 m., sulaukė milžiniško populiarumo visoje Europoje, tačiau pačiam autoriui didelių turtų neatnešė dėl netikusių leidybos sutarčių ir plačiai paplitusių piratinių leidimų. Antrąją dalį jis išleido 1615 m., iš dalies paskatintas apgaulingo tęsinio, kurį 1614 m. publikavo paslaptingas autorius, pasivadinęs Alonso Fernandesu de Avellaneda. Servantesas antrojoje dalyje netgi įtraukė epizodą, kuriame Don Kichotas susitinka su Avellanedos knygos veikėju ir priverčia jį prisiekti, kad tikrasis Don Kichotas yra jis pats. Be „Don Kichoto“, Servantesas parašė novelių rinkinį „Pamokomieji romanai“ (1613), poemą „Kelionė į Parnasą“ (1614), pjesių rinkinį „Aštuonios komedijos ir aštuonios intermedijos“ (1615), o po mirties buvo išleistas jo paskutinis romanas „Persileso ir Sigismundos darbai“ (1617). Mirė Madride 1616 m. balandžio 22 d. Servanteso gyvenimas – tai nuolatinės kovos, nepriteklių, bet kartu ir nepalaužiamos dvasios bei kūrybinės energijos pavyzdys.

Pilnas pavadinimas: „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“ (isp. El ingenioso hidalgo don Quijote de la Mancha) Autorius: Migelis de Servantesas Saavedra Parašymo metai: I dalis – 1605 m., II dalis – 1615 m. Žanras: Romanas (dažnai laikomas pirmuoju moderniuoju romanu); parodija (riterių romanų); komedija; nuotykių romanas; pikareskinio romano elementai; moralinis romanas. Laikas ir vieta: XVII a. pradžios Ispanija, La Mančos regionas, taip pat Aragonas, Barselona.

Svarba: „Don Kichotas“ laikomas vienu didžiausių Vakarų literatūros kūrinių, dažnai įvardijamas kaip geriausias kada nors parašytas romanas. Tai viena labiausiai verčiamų ir skaitomų knygų pasaulyje po Biblijos. Romanas padarė milžinišką įtaką vėlesnei literatūrai (pvz., Aleksandro Diuma „Trims muškietininkams“, Marko Tveno kūrybai), menui, muzikai, netgi kalbai (pvz., žodis „donkichotiškas“, posakis „kovoti su vėjo malūnais“).

Pagrindinė idėja: Romanas pasakoja apie La Mančos provincijos idalgą (neturtingą bajorą) Alonsą Kichaną, kuris, persiskaitęs per daug riterių romanų, praranda sveiką protą ir nusprendžia pats tapti klajojančiu riteriu Don Kichotu. Jis siekia atgaivinti „riterių Aukso amžių“, kovoti su blogiu, ginti skriaudžiamuosius ir pelnyti šlovę savo įsivaizduojamos mylimosios Dulsinėjos Tobosietės vardu. Kartu su juo į nuotykius leidžiasi žemiškas ir praktiškas valstietis Sančas Pansa, tapęs jo ginklanešiu. Kūrinys yra ir linksma riterių romanų parodija, ir gili studija apie idealizmo ir realybės susidūrimą, žmogaus prigimtį, proto ir beprotybės ribas, draugystę ir visuomenės kritiką. Servantesas meistriškai supina komiškumą ir tragizmą, farsą ir filosofinius apmąstymus.

Romanas susideda iš dviejų dalių, išleistų su dešimties metų pertrauka. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į knygas ir skyrius.

• Pirmoji dalis (1605 m.): Suskirstyta į keturias knygas (nors šis skirstymas ne visuose leidimuose pabrėžiamas). Čia dominuoja Don Kichoto susidūrimai su šiurkščia realybe, kurią jis interpretuoja pagal riterių romanų logiką. Daug epizodiškų nuotykių, parodijos, farso elementų. Į siužetą įterpta keletas savarankiškų istorijų (apsakymų, novelių), kurias pasakoja sutikti veikėjai (pvz., „Apsakymas apie neapdairų smalsuolį“, Kardenijo, Dorotėjos istorijos).
• Antroji dalis (1615 m.): Tęsia Don Kichoto ir Sančo Pansos keliones. Ši dalis laikoma brandesne, vientisesne, gilesne psichologiškai. Joje mažiau įterptinių istorijų (autorius pats tai paaiškina, reaguodamas į kritiką), daugiau dėmesio skiriama pagrindinių veikėjų vidiniam pasauliui, jų evoliucijai, dialogams, filosofiniams apmąstymams. Atsiranda ryškūs metafikcijos elementai – veikėjai ir kiti romano personažai žino apie pirmosios dalies egzistavimą, ją skaitė ir aptarinėja, tai daro įtaką jų elgesiui. Ryškėja Don Kichoto „sančizacija“ (jis darosi realesnis, kartais abejoja) ir Sančo „donkichotizacija“ (jis perima dalį šeimininko idealizmo, pradeda vertinti ne tik materialius dalykus).

PIRMOJI DALIS

• Tapsmas Don Kichotu: La Mančos provincijoje gyvena idalgas Alonsas Kichanas, vyras apie 50 metų. Jis aistringai skaito riterių romanus ir galiausiai nuo jų pamišta. Nusprendžia tapti klajojančiu riteriu, atgaivinti riterystę. Susiranda senus prosenelių šarvus, aptrintą skydą. Savo liesą arklį pavadina Rosinantu. Kaimo merginą Aldonsą Lorensą mintyse paskiria savo širdies dama ir pavadina ją Dulsinėja Tobosiete. Pasivadinęs Don Kichotu iš La Mančos, slapta išjoja iš namų.
• Pirmoji išjoda ir „įšventinimas“: Keliaudamas Don Kichotas prieina smuklę, kurią palaiko pilimi. Prostitutes, stovinčias prie durų, pavadina kilmingomis damomis. Smuklininką laiko pilies valdytoju ir reikalauja, kad šis jį įšventintų į riterius. Smuklininkas, norėdamas pasilinksminti ir atsikratyti keistuolio, surengia komišką ceremoniją. Naktį Don Kichotas saugo savo šarvus prie girdyklos (laiko ją koplyčia) ir susimuša su mulų varovais, norinčiais pagirdyti mulus. Galiausiai „įšventintas“ jis iškeliauja.
• Pirmieji „žygdarbiai“ ir sumušimas: Pakeliui jis pamato piemenuką Andresą, kurį šeimininkas muša už neva pavogtus gyvulius (iš tiesų – už neišmokėtą algą). Don Kichotas įsako šeimininkui paleisti berniuką ir prisiekti, kad sumokės. Šeimininkas pažada, bet Don Kichotui nujojus, sumuša Andresą dar smarkiau. Vėliau Don Kichotas sutinka grupę pirklių iš Toledo ir reikalauja, kad jie pripažintų Dulsinėją gražiausia pasaulyje. Pirkliams pasišaipius, jis puola juos, bet Rosinantas suklumpa, ir riteris skaudžiai krenta. Vienas pirklio tarnas jį žiauriai sumuša. Jį suranda kaimynas ir pargabena namo.
• Knygų deginimas ir bibliotekos užmūrijimas: Kol Don Kichotas guli be sąmonės, jo namuose šeimininkauja duklerėčia ir šeimininkė. Pasikvietusios kaimo kunigą ir kirpėją, jos nusprendžia, kad dėl visko kaltos riterių knygos. Kunigas su kirpėju peržiūri biblioteką, daugelį knygų pasmerkia sudeginti (išskyrus kelias vertingesnes, pvz., „Amadį Gališkį“), o kambarį užmūrija. Pabudusiam Don Kichotui pasako, kad biblioteką prarijo piktas burtininkas Frestonas (kurį Don Kichotas vėliau kaltins dėl visų savo nesėkmių).
• Antroji išjoda su Sanču Pansa: Po kurio laiko Don Kichotas įkalbina kaimyną valstietį Sančą Pansą tapti jo ginklanešiu, prižadėjęs užkariauti salą ir paskirti jį jos gubernatoriumi. Godus, bet praktiškas Sančas sutinka, pasiima savo asilą, ir jiedu slapta išjoja.
• Garsieji nuotykiai: Prasideda ilga nuotykių virtinė:
  • Kova su vėjo malūnais: Bene garsiausias epizodas. Don Kichotas palaiko vėjo malūnus milžinais ir puola juos, bet yra nubloškiamas sparnų. Jis kaltina burtininką Frestoną pavertus milžinus malūnais.
  • Susidūrimas su vienuoliais ir basku: Du benediktinų vienuolius palaiko burtininkais, grobiančiais karieta važiuojančią princesę. Puola juos, numeta vieną nuo mulo. Tada susikauna su princesę lydinčiu ginkluotu basku (ši kova lieka tarsi neužbaigta tekste, nes autorius teigia, jog čia baigėsi rankraštis).
  • Ožkaganiai ir Marcela: Jie sutinka ožkaganius, kurie juos draugiškai pavaišina. Čia išgirsta apie piemenį Grisostomą, mirusį iš meilės gražuolei piemenaitei Marcelai, kuri atmeta visų meilę ir pasirenka laisvę.
  • Arklių varovai (Jangviečiai): Rosinantas bando susiporuoti su kumelėmis, bet yra sumušamas arklių varovų. Don Kichotas su Sanču bando atkeršyti, bet patys yra žiauriai sumušami.
  • Smuklė (antra): Vėl palaiko smuklę pilimi. Naktį įvyksta painiava ir muštynės dėl tarnaitės Maritornės. Rytą Don Kichotas, sekdamas riterių pavyzdžiu, išjoja nesusimokėjęs. Smuklės svečiai pagriebia Sančą ir išmėto jį antklodėje, kol šis pažada susimokėti.
  • Avys ir Mambrino šalmas: Avinų bandą palaiko priešų kariuomene ir puola ją, už ką gauna akmenų nuo piemenų ir netenka kelių dantų. Vėliau sutinka kirpėją, jojantį per lietų su ant galvos užsidėtu variniu dubeniu (skutimosi bliūdeliu). Don Kichotas palaiko tai legendiniu Mambrino šalmu, atima jį ir užsideda ant galvos.
  • Katorgininkai: Išlaisvina grupę grandinėmis surakintų nusikaltėlių, vežamų į katorgą, tikėdamasis, kad šie keliaus pas Dulsinėją ir papasakos apie jo žygdarbį. Tačiau katorgininkai, gavę laisvę, apmėto jį akmenimis ir apiplėšia.
• Siera Morenos kalnai: Nusivylę jie pasitraukia į Siera Morenos kalnus. Čia randa apgailėtiną, pusnuogį ir pamišusį vyrą – Kardenijų. Jis papasakoja savo nelaimingos meilės istoriją (jį išdavė draugas Fernandas, pasipiršęs jo mylimajai Lusindai). Įkvėptas Kardenijo ir riterių romanų, Don Kichotas nusprendžia kalnuose atlikti atgailą dėl Dulsinėjos – apsimesti pamišusiu iš meilės. Jis parašo laišką Dulsinėjai ir sonetą, kuriuos Sančas turi nugabenti.
• Planas pargabenti Don Kichotą: Sančas, keliaudamas link Toboso, sutinka kunigą ir kirpėją, kurie išsiruošė ieškoti Don Kichoto. Išgirdę apie šeimininko būklę, jie sugalvoja planą jį apgaule parsigabenti. Kalnuose jie sutinka Dorotėją – gražią merginą, kurią taip pat nuskriaudė tas pats Fernandas (suviliojo ir paliko). Ji sutinka apsimesti princese Mikomikona iš Etiopijos ir prašyti Don Kichoto pagalbos atkovojant jos karalystę iš milžino.
• Grįžimas į smuklę ir atomazga: Don Kichotas patiki princesės istorija ir sutinka jai padėti. Visi grįžta į tą pačią smuklę. Čia atsitiktinai susitinka visi nelaimingos meilės istorijų herojai: Kardenijas su Lusinda, Fernandas su Dorotėja. Po dramatiškų scenų viskas laimingai išsisprendžia – Fernandas grįžta pas Dorotėją, o Kardenijas susitaiko su Lusinda. Tuo tarpu Don Kichotas, miegodamas savo kambaryje, sapnuoja kovą su milžinu ir kalaviju sukapoja kelis vynmaišius, pripildytus raudono vyno, palaikęs juos milžino krauju. Smuklininkas įsiunta dėl žalos.
• Narvas ir kelionė namo: Į smuklę atvyksta Šventosios Hermandados (policijos) pareigūnas su arešto orderiu Don Kichotui už katorgininkų išlaisvinimą. Kunigas įtikina pareigūną, kad Don Kichotas pamišęs. Tada kunigas su kirpėju sukonstruoja medinį narvą, įsodina į jį Don Kichotą, įtikindami, kad tai burtininko kerai, ir vežasi jį namo. Pakeliui jie sutinka kanoną iš Toledo, su kuriuo Don Kichotas (paleistas iš narvo pavalgyti) turi ilgą diskusiją apie riterių romanų (ne)tikroviškumą. Vėliau jis dar susimuša su ožkaganiu ir piligrimais, kurie jį gerokai aptalžo. Galiausiai, vėl uždarytas narve, jis pargabenamas į savo kaimą.

ANTROJI DALIS

• Sprendimas vėl keliauti: Praėjus kuriam laikui, Don Kichotas vėl pradeda galvoti apie nuotykius. Jį aplanko Sansonas Karaskas, studentas iš to paties kaimo, kuris papasakoja neįtikėtiną naujieną: apie Don Kichoto nuotykius jau yra išleista knyga (pirmoji romano dalis!), kurią visi skaito ir aptarinėja. Tai dar labiau pakursto Don Kichoto norą tęsti žygius. Jis vėl įkalbina Sančą keliauti.
• Kelionė į Tobosą ir „užburtoji“ Dulsinėja: Pirmasis tikslas – gauti Dulsinėjos palaiminimą. Atvykus prie Toboso, Don Kichotas siunčia Sančą ieškoti jos rūmų. Sančas, atsidūręs keblioje padėtyje (juk Dulsinėja išgalvota), pamato tris kaimietes merginas ant asilų ir paskelbia Don Kichotui, kad tai – Dulsinėja su savo damomis, tik ją pikti burtai pavertė bjauria valstiete. Don Kichotas, matydamas tik prasčiokes, patiki šia istorija ir nusprendžia, kad turi išlaisvinti mylimąją iš kerų.
• Pas Kunigaikštį ir Kunigaikštienę: Keliaudami jie sutinka turtingus aristokratus – Kunigaikštį ir Kunigaikštienę. Šie yra skaitę pirmąją „Don Kichoto“ dalį ir nusprendžia pasilinksminti, apsimesdami, jog tiki jo riteryste. Jie pakviečia herojus į savo pilį ir surengia virtinę sudėtingų ir kartais žiaurių pokštų:
  • Medžioklė ir užkerėtas vežimas: Surengia medžioklę, kurios metu pasirodo tariamas burtininkas Merlinas ir praneša, kad Dulsinėją galima atkerėti tik Sančui pačiam sau išsiplakus 3300 rykščių ant nuogo užpakalio.
  • Dueña Dolorida ir medinis arklys: Atsiranda „konsjeržė Skausmingoji“ su barzdotomis tarnaitėmis, kurias neva užkerėjo milžinas Malambrunas. Vienintelis būdas jas išgelbėti – Don Kichotui ir Sančui skristi stebuklingu mediniu arkliu Klavilenu (kuris iš tiesų nejuda iš vietos, o jiems užrištos akys, aplinkui deginamos pakulos ir pučiama dumplėmis).
• Sančo valdoma sala: Vykdydami pažadą (nors ir netikrą), kunigaikščiai paskiria Sančą tariamos salos Baratarijos valdytoju. Nors tai tik pokštas, Sančas, atsidūręs valdovo kėdėje, demonstruoja netikėtą išmintį, sąmojį ir teisingumą, spręsdamas sudėtingas bylas (pvz., byla dėl paskolintų pinigų, paslėptų lazdoje; byla dėl siuvėjo, kuris iš audinio pasiuvo tik kepuraites). Tačiau jo valdymą nuolat trikdo kunigaikščių siunčiamas gydytojas, draudžiantis jam valgyti beveik visus patiekalus, ir galiausiai surengtas netikras priešo antpuolis. Išvargintas atsakomybės, baimės ir apgaulės, Sančas pats atsisako gubernatoriaus pareigų, pareikšdamas, kad jam geriau būti paprastu Sanču Pansa šalia Don Kichoto, nei salos valdytoju.
• Kelionė į Barseloną: Palikę kunigaikščių pilį, Don Kichotas ir Sančas patraukia link Barselonos, norėdami pamatyti jūrą ir dalyvauti riterių turnyruose. Pakeliui jie patiria dar įvairių nuotykių, susitinka su plėšikų vadu Roke Ginartu (istorinė asmenybė), kuris, nors ir plėšikas, pasirodo esąs kilnus ir gerbia Don Kichotą.
• Barselona ir lemiama dvikova: Barselonoje Don Kichotas ir Sančas sulaukia daug dėmesio (nes knyga apie juos jau plačiai žinoma). Čia Don Kichotą dvikovon iškviečia paslaptingas Baltajojo Mėnulio Riteris. Paaiškėja, kad tai vėl Sansonas Karaskas, pasiryžęs šįkart tikrai nugalėti savo kaimyną. Dvikova įvyksta paplūdimyje. Don Kichotas pralaimi. Pagal dvikovos sąlygas, jis turi paklusti nugalėtojo valiai: metus laiko atsisakyti klajojančio riterio žygių ir grįžti į savo kaimą. Tai didžiausias ir skaudžiausias Don Kichoto pralaimėjimas.
• Sugrįžimas, praregėjimas ir mirtis: Kelionė namo kupina liūdesio ir nusivylimo. Don Kichotas prislėgtas. Pakeliui jie dar inscenizuoja Dulsinėjos „atkerėjimą“ – Sančas apsimeta plakąs save medžiuose, o Don Kichotas tiki, kad mylimoji išlaisvinta. Grįžęs į kaimą, Don Kichotas pareiškia, kad, negalėdamas būti riteriu, taps piemeniu ir kartu su Sanču ganys avis, apdainuodamas savo meilę. Tačiau netrukus jis sunkiai suserga. Gulėdamas mirties patale, jis staiga atgauna sveiką protą. Jis vėl tampa Alonsu Kichanu Geruoju. Atsiprašo visų už savo kvailystes, ypač Sančo. Pasmerkia riterių romanus kaip žalingą prasimanymą. Sudaro testamentą, kuriame perspėja dukterėčią netekėti už vyro, skaitančio tokias knygas. Sančas bando jį guosti ir priminti Dulsinėją, bet Alonsas Kichanas ramiai miršta. Romanas baigiasi epitafija ir autoriaus patikinimu, kad Don Kichoto nuotykiai baigti.

• Realybė ir Iliuzija / Protas ir Beprotybė: Tai pati akivaizdžiausia tema. Ar Don Kichotas tiesiog pamišėlis, ar jo „beprotybė“ turi gilesnę prasmę? Jis renkasi gyventi ne realybėje, o savo susikurtame idealizuotame pasaulyje. Jo susidūrimai su tikrove (malūnai, avys, smuklės) yra komiški, bet kartu kelia klausimą – kas yra tikroji realybė? Galbūt „normalus“ pasaulis su savo žiaurumu ir pragmatizmu yra ne mažiau beprotiškas? Antrojoje dalyje ši riba dar labiau išsitrina, kai kiti veikėjai (kunigaikščiai, Sansonas Karaskas) patys pradeda kurti iliuzijas Don Kichotui. Galiausiai, atgavęs protą, Don Kichotas miršta – galbūt realybė jam pasirodo nepakeliama?
• Idealizmas vs. Materializmas / Dvasingumas vs. Žemiškumas: Don Kichotas įkūnija idealizmą, siekį gyventi pagal aukštus moralinius principus (garbė, teisingumas, pasiaukojimas dėl meilės), dvasingumą. Sančas Pansa – žemiškumą, materializmą, praktiškumą. Jų duetas nuolat susiduria, bet kartu ir papildo vienas kitą. Romanas rodo, kad nei vienas kraštutinumas nėra tobulas, galbūt tiesa yra kažkur per vidurį – gebėjime suderinti svajonę su realybe, kaip pamažu pradeda daryti abu herojai („sančizacija“ ir „donkichotizacija“).
• Parodija ir Literatūros kritika: „Don Kichotas“ gimė kaip riterių romanų parodija. Servantesas šaiposi iš šio žanro šablonų, neįtikėtinų siužetų, perdėto sentimentalumo, manieringos kalbos. Knygų deginimo scena – tai tiesioginė literatūros kritika, kurioje Servantesas (per kunigo ir kirpėjo personažus) įvertina to meto literatūrą. Diskusija su Toledo kanonu – dar vienas literatūrinės kritikos pavyzdys.
• Metafikcija ir Pasakojimo prigimtis: Servantesas nuolat žaidžia su pasakojimo lygmenimis. Jis apsimeta tik vertėju iš arabų kalbos (išgalvoto istoriko Cide Hamete Benengeli rankraščio), komentuoja patį tekstą, abejoja jo tikrumu. Antroje dalyje veikėjai jau yra skaitę pirmąją dalį ir tai veikia jų elgesį. Tai verčia skaitytoją susimąstyti apie tai, kaip kuriama literatūra, kas yra autorius, kas yra tiesa ir kas prasimanymas.
• Visuomenės kritika: Nors ir juokdamasis iš Don Kichoto, Servantesas kartu kritikuoja ir jį supančią visuomenę: aukštuomenės (kunigaikščių) tuštybę, žiaurumą ir nuobodulį; dvasininkijos veidmainystę ir kišimąsi į pasaulietinius reikalus; socialinę neteisybę (piemenuko Andreso, katorgininkų likimai); bendrą moralinį nuosmukį. Don Kichoto idealizmas, nors ir komiškas, dažnai atrodo kilnesnis už jį supančių „protingųjų“ žmonių elgesį.
• Laisvės tema: Don Kichotas nuolat pabrėžia laisvės svarbą – tiek fizinės (išlaisvina katorgininkus), tiek dvasinės (laisvė rinktis savo kelią, laisvė svajoti). Jo garsioji frazė Sančui: „Laisvė, Sančai, yra viena iš brangiausių dovanų, kurias dangus davė žmonėms; jos negali atsverti jokie turtai <...> dėl laisvės, kaip ir dėl garbės, galima ir privalu rizikuoti gyvybe“.
• Draugystė: Don Kichoto ir Sančo santykiai – vienas žaviausių romano aspektų. Nors jie labai skirtingi ir nuolat ginčijasi, tarp jų užsimezga gilus prieraišumas, ištikimybė ir net savotiška meilė. Jie mokosi vienas iš kito ir keičiasi.

Norint giliau suprasti „Don Kichotą“, rekomenduojame pasidomėti šiais aspektais ir pasinaudoti siūlomais šaltiniais:

• Istorinis fonas:

  • 🔗 Ispanijos Aukso amžius (XVI-XVII a.): Suprasti to meto Ispanijos politinę, socialinę, kultūrinę situaciją, kontrreformacijos įtaką.
  • 🔗 Riterių romanų tradicija Ispanijoje: Susipažinti su žanru, kurį Servantesas parodijavo.
  • 🔗 La Mančos regionas: Sužinoti apie vietovę, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo.

• Autorius ir jo kūryba:

  • 🔗 Detali M. de Servanteso biografija: Įsigilinti į jo nuotykių kupiną gyvenimą, nelaisvę Alžyre, finansinius sunkumus.
  • 🔗 M. de Servantesas Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE.lt)
  • 🔗 Servanteso „Pamokomieji romanai“: Palyginti su „Don Kichotu“, ieškoti panašių temų ar stiliaus bruožų.

• Literatūros kritika ir analizė:

  • 🔗 Viktoro Šklovskio analizė „Kaip padarytas Don Kichotas“: Susipažinti su garsaus formalisto įžvalgomis apie romano struktūrą ir stilių.
  • 🔗 „Don Kichoto“ analizės ir interpretacijos: Ieškoti įvairių literatūrologų straipsnių ir studijų lietuvių bei užsienio kalbomis.
  • 🔗 „Don Kichoto“ ekranizacijos ir adaptacijos YouTube: Peržiūrėti filmus ar animaciją – tai gali padėti vizualizuoti kūrinį (nors adaptacijos dažnai skiriasi nuo originalo).
  • 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Servantesas Don Kichotas“).