„Dieviškoji komedija“

Viduramžių kultūrą ir literatūrą buvo persmerkęs krikščioniško pasaulio ir gyvenimo supratimas. Būdinga pasaulėžiūra:

• Dievas didžiausia vertybė
• Žmogus turi siekti dvasinio tobulumo, siela ir pomirtinis gyvenimas – idealūs ir amžini, o kūnas ir žemiškasis pasaulis yra laikinas. Iškeliamas asketizmas.
• Žemiškas pasaulis yra laikinas ir netobulas, o pomirtinis pasaulis – amžinas ir tobulas.
• Vertybės: dvasinis tyrumas, kuklumas, meilė Dievui, gailestingumas

Dantės Aligjerio „Dieviškoji komedija“ – tai ne tik vienas svarbiausių Viduramžių literatūros kūrinių, bet ir vienas didingiausių epų visoje Vakarų literatūroje. Tai kelionė per pomirtinį pasaulį – Pragarą, Skaistyklą ir Rojų. Nors 10 klasėje skaitome tik ištraukas, suprasti viso kūrinio struktūrą ir pagrindines idėjas yra labai svarbu.

Kodėl kartais sunku? „Dieviškoji komedija“ yra:

1. Ilga ir sudėtinga: Visą kūrinį sudaro 100 giesmių.
2. Alegoriška: Veikėjai, vietos ir įvykiai turi ne tik tiesioginę, bet ir perkeltinę, simbolinę prasmę.
3. Kupina Viduramžių konteksto: Daug nuorodų į to meto istoriją, politiką (ypač Florencijos), teologiją, filosofiją, kurios mums šiandien gali būti nežinomos.
4. Parašyta specifine forma: Originalas parašytas tercinomis (trijų eilučių posmais), rimuotomis pagal specifinę schemą, kurią perteikti vertime yra labai sunku.

Bet kodėl ji tokia svarbi ir verta pastangų?

• Tai Viduramžių pasaulėžiūros enciklopedija, atspindinti to meto supratimą apie Dievą, žmogų, nuodėmę, atpirkimą, kosmosą.
• Tai nepaprasto grožio ir galios poezija, pilna ryškių vaizdų, stiprių emocijų ir gilių minčių.
• Ji padarė milžinišką įtaką vėlesnei Europos kultūrai – literatūrai, dailei, mąstymui.
• Ji kelia universalius klausimus apie žmogaus sielos kelią, gėrio ir blogio kovą, meilės galią.

Kaip „Edukamentas“ tau padės? Šis straipsnis – tavo žemėlapis po Dantės pomirtinį pasaulį. Mes:

• Papasakosime apie autorių: Kas buvo Dantė ir kodėl jis parašė šį kūrinį?
• Paaiškinsime struktūrą: Kaip sudaryta „Dieviškoji komedija“?
• Atpasakosime kelionę: Kas vyksta kiekvienoje iš trijų dalių (Pragare, Skaistykloje, Rojuje)?
• Pristatysime veikėjus: Kas yra Dantė, Vergilijus, Beatričė?
• Atskleisime prasmes: Kokios pagrindinės kūrinio temos ir idėjos? Kodėl tai „komedija“?
• Pabrėšime svarbą: Kodėl šis kūrinys laikomas šedevru?
• Nukreipsime toliau: Kur ieškoti daugiau informacijos?

Mes padėsime suprasti net ir skaitant tik ištraukas, kodėl šis kūrinys yra toks reikšmingas.

Dantė Aligjeris – vienas didžiausių Viduramžių poetų, dažnai vadinamas italų literatūrinės kalbos tėvu. Gimė Florencijoje, klestinčiame Italijos mieste, bajorų šeimoje. Gavo gerą išsilavinimą, studijavo retoriką, gramatiką, filosofiją, teologiją, žavėjosi Antikos poetais, ypač Vergilijumi.

Dantė yra vėlyvųjų viduramžių / Renesanso pradžios asmenybė.

Žmogaus ir visatos samprata paremta religinėmis tiesomis apie nemirtingą sielą ir pomirtinį gyvenimą. Žmogus gyvendamas žemėje turi galimybę pasirinkti bei nuspręsti. Žemėje atsiskleidžia jo niekšiškumas ir jo kilnumas. Todėl kūrinio personažai, vėlės visų pirma pasakoja, kas jie buvo žemėje, ką jie veikė. Poemoje daug teigiamų personažų išaukštinančių tikras žmogiškąsias vertybes: ištikimybę, artimo meilę, narsumą. Žmogaus didingumą lemia pasitikėjimas savimi, sugebėjimas įveikti baimę, ryžtingumas, teisingumas ir atvirumas. Toks herojus visų pirma yra pats Dantė, nes jis ryžtasi leistis į pačius didžiausius pavojus, kad išsiaiškintų žmogaus esmę ir jo būties prasmę.

Lemtingą įtaką Dantės gyvenimui ir kūrybai padarė dvi aplinkybės:

1. Meilė Beatričei: Dar vaikystėje (devynerių metų) jis pamatė metais jaunesnę Beatričę Portinari ir pamilo ją tyra, idealizuota meile. Nors Beatričė ištekėjo už kito ir mirė jauna (1290 m.), ji tapo Dantės mūza, įkvėpimo šaltiniu ir svarbiausia veikėja jo kūriniuose (ypač „Naujame gyvenime“ ir „Dieviškojoje komedijoje“), įkūnijančia dangiškąją meilę ir Dievo malonę.
2. Politinė veikla ir tremtis: Dantė aktyviai dalyvavo audringame Florencijos politiniame gyvenime. Jis priklausė gvelfų partijai (palaikiusiai popiežių konflikte su Šventosios Romos imperatoriumi), užėmė aukštas pareigas miesto valdžioje. Tačiau gvelfams suskilus į „Baltuosius“ ir „Juoduosius“, Dantė (priklausęs nuosaikesniems „Baltiesiems“) pralaimėjo politinę kovą. 1302 m., jam būnant išvykusiam, „Juodieji“ gvelfai užėmė valdžią ir nuteisė Dantę tremčiai iš Florencijos, apkaltinę korupcija ir kitais nusikaltimais. Į gimtąjį miestą jis taip ir nebegrįžo. Tremtis buvo skaudi asmeninė drama, bet kartu paskatino jį sukurti didžiausią savo kūrinį – „Dieviškąją komediją“, kurioje jis ne tik apmąstė savo likimą, bet ir išsakė savo politines, filosofines bei teologines pažiūras. Mirė Dantė Ravenoje 1321 m.

Pavadinimas: Originalus pavadinimas buvo tiesiog „Komedija“ (it. Comedia). Viduramžiais „komedija“ reiškė ne linksmą pjesę, o kūrinį, kuris prasideda liūdnai ar baisiai, bet baigiasi laimingai. Epitetą „Dieviškoji“ (it. Divina) vėliau pridėjo Džovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio), norėdamas pabrėžti kūrinio didingumą ir tematiką. Žanras: Epinė poema, vizija, filosofinis-teologinis traktatas eilėmis, alegorija. Parašymo metai: Manoma, pradėta apie 1308 m. tremtyje, baigta prieš pat autoriaus mirtį 1321 m. Kalba: Parašyta ne lotynų, o toskanų dialektu (kuris vėliau tapo literatūrinės italų kalbos pagrindu). Tai buvo drąsus žingsnis, pakėlęs liaudies kalbą į aukštosios literatūros lygį. Struktūra: Kūrinys pasižymi nepaprastai griežta ir simboliška struktūra, paremta skaičiumi trys (Švč. Trejybės simbolis) ir jo kartotiniais:

• Trys dalys (kantikos): Pragaras (Inferno), Skaistykla (Purgatorio), Rojus (Paradiso).
• Kiekvieną dalį sudaro 33 giesmės (išskyrus Pragarą, kuris turi įžanginę giesmę, tad iš viso 34).
• Visą poemą sudaro 100 giesmių (1 + 33 + 33 + 33 = 100, tobulas skaičius).
• Parašyta tercinomis: trijų eilučių posmais su specifine rimų schema (ABA BCB CDC...). 🔗 Paieška: Terza rima Dante

Svarba: Tai vienas didingiausių Viduramžių literatūros paminklų, sujungęs to meto teologijos, filosofijos, mokslo žinias su gilia asmenine patirtimi ir nepaprasta poetine galia. Kūrinys padarė milžinišką įtaką Europos literatūrai, menui ir kultūrai.

Poema pasakoja apie paties Dantės kelionę per tris pomirtinio pasaulio karalystes. Kelionė prasideda 1300 m. Didįjį ketvirtadienį ir trunka savaitę. Dantė šioje kelionėje yra ne tik autorius, bet ir pagrindinis veikėjas – piligrimas, simbolizuojantis klystančią žmogaus sielą, ieškančią kelio į Dievą.

1. PRAGARAS (Inferno)

• Įžanga (I giesmė): Kelionė prasideda „gyvenimo kelio vidury“ (Dantei buvo 35 metai), kai poetas pasiklysta tamsiame ir klaikiame miške (alegoriškai – nuodėmės, dvasinės krizės būsenoje). Jis bando kopti į kalną, nušviestą saulės (malonės simbolis), bet kelią jam pastoja trys žvėrys: lūšis (gašlumo simbolis), liūtas (puikybės simbolis) ir vilkė (godumo simbolis). Išsigandusį ir beprarandantį viltį Dantę sutinka senovės romėnų poetas Vergilijus (Antikos išminties, žmogaus proto simbolis). Jį atsiuntė Dantės mylimoji Beatričė (dieviškosios malonės ir teologijos simbolis), kad išvestų Dantę iš miško. Vergilijus paaiškina, kad kelias į kalną eina per pomirtinį pasaulį, ir pasisiūlo būti jo vedliu per Pragarą ir Skaistyklą.
• Pragaro vartai ir prieangis (III giesmė): Jie prieina Pragaro vartus su garsiuoju užrašu: „Palikit viltį, čia įžengę jūs“ (it. Lasciate ogne speranza, voi ch'intrate). Pragaro prieangyje kenčia abejingieji – tie, kurie gyvenime nebuvo nei geri, nei blogi, niekam nepalaikė pusės. Jų nepriima nei Dangus, nei Pragaras. Jie nuogi bėgioja, geliami širšių ir vapsvų, o jų kraują ir ašaras laižo kirminai. Čia yra ir minia angelų, kurie nepalaikė nei Dievo, nei Liuciferio per jų kovą.
• Kelionė per 9 Pragaro ratus: Pragaras vaizduojamas kaip milžiniškas piltuvas, siaurėjantis žemyn link Žemės centro. Jis padalintas į 9 ratus, kuriuose nusidėjėliai kenčia amžinas bausmes pagal savo nuodėmes. Kuo sunkesnė nuodėmė, tuo žemiau yra ratas ir baisesnė bausmė. Bausmės dažnai atitinka nuodėmės prigimtį pagal „contrapasso“ principą (atpildas pagal kaltę).
  • I ratas (Limbo): Čia gyvena nekrikštyti kūdikiai ir dorovingi pagonys (Homeras, Sokratas, Platonas, pats Vergilijus). Jie nekenčia fizinių kančių, bet gyvena amžiname liūdesyje ir ilgesyje, nes negali regėti Dievo.
  • II ratas: Saugojamas Mino (teisėjo, paskiriančio nusidėjėliams ratą). Čia blaškomi amžino uragano kenčia gašlūnai. Dantė susitinka garsiąją porą – Paolą ir Frančeską da Rimini, kurie pasakoja savo tragišką meilės ir nužudymo istoriją. Jų pasakojimas taip sukrečia Dantę, kad jis apalpsta.
  • III ratas: Čia, purve ir lediniame lietuje, amžinai loja trigalvis šuo Kerberis, o apsirijėliai voliojasi purve.
  • IV ratas: Saugojamas Plutono. Čia šykštuoliai ir išlaidūnai amžinai stumdo vienas į kitą milžiniškus svorius, priekaištaudami vienas kitam.
  • V ratas: Stikso pelkėje. Čia plūstasi ir kandžiojasi pikčiurnos, o tinginiai yra panirę į dumblą ir dūsta. Keliautojus per pelkę perkelia demonas Flegijas. Jie priartėja prie Dito miesto (žemutinio Pragaro).
  • VI ratas: Dito miesto sienos, saugomos demonų ir furijų. Čia ugninguose karstuose dega eretikai (netikėję sielos nemirtingumu).
  • VII ratas: Padalintas į tris juostas. Čia baudžiami smurtautojai: prieš artimą (žudikai, plėšikai – verdami kraujo upėje), prieš save (savižudžiai – paversti medžiais, kuriuos drasko harpijos), prieš Dievą, gamtą ir meną (piktžodžiautojai, sodomitai, lupikautojai – kepinami ant įkaitusio smėlio, lyjant ugnimi).
  • VIII ratas (Maleboldžė - „Piktadugnės“): Padalintas į 10 griovių. Čia baudžiami įvairūs sukčiai ir apgavikai: viliotojai, meilikautojai, simonistai (prekiaujantys šventais dalykais), kerėtojai, kyšininkai, veidmainiai, vagys, piktavaliai patarėjai (čia Dantė sutinka Odisėją), nesantaikos sėjėjai, klastotojai. Bausmės labai įvairios ir žiaurios.
  • IX ratas: Pačiame Pragaro dugne, užšalusioje Kocito upėje. Čia kenčia išdavikai: giminės, tėvynės, svečių, geradarių. Jie įšalę į ledą įvairiomis pozomis. Pačiame centre, įšalęs iki pusės, tūno trigalvis Liuciferis (Šėtonas), savo sparnais keliantis ledinį vėją. Jis savo trijose burnose kramto didžiausius žmonijos istorijos išdavikus: Judą Iskarijotą (Kristaus išdaviką), ** Brutą** ir Kasijų (Cezario žudikus).
• Išėjimas iš Pragaro: Vergilijus perneša Dantę per Liuciferio kūną (per Žemės centrą) ir jie pro siaurą plyšį išeina į kitą Žemės pusrutulį, kur pamato žvaigždes.

2. SKAISTYKLA (Purgatorio)

• Priešskaistykla: Išėję iš Pragaro tamsos, Dantė ir Vergilijus atsiduria Skaistyklos kalno papėdėje, esančioje saloje vandenyno viduryje (priešingoje Žemės pusėje nei Jeruzalė). Čia juos pasitinka kalno sargas – Katonas Utikietis (Romos respublikonas, nusižudęs vardan laisvės – netikėtas pasirinkimas krikščioniškame kūrinyje). Priešskaistykloje laukia tie, kurie atgailavo tik prieš mirtį: ekskomunikuotieji, apsileidėliai, mirę smurtine mirtimi neatgailavę, žemės valdovai. Jie turi laukti tam tikrą laiką, kol galės pradėti kopti į kalną.
• Kopimas per 7 Skaistyklos terasas: Skaistyklos kalnas turi 7 terasas, atitinkančias 7 didžiąsias (gimtąsias) nuodėmes. Čia sielos atlieka atgailą ir valosi nuo nuodėmių. Prieš įžengdamas į Skaistyklą, angelas sargas ant Dantės kaktos įbrėžia septynias P raides (lot. peccatum – nuodėmė). Kiekvienoje terasoje sielos kenčia bausmes, priešingas jų nuodėmei (contrapasso), bet ne amžinai, o tik tol, kol išsivalo. Kopiant aukštyn, po kiekvienos terasos angelas nutrina po vieną P raidę nuo Dantės kaktos. Kiekvienoje terasoje skamba palaiminimai iš Kalno pamokslo.
  • I terasa: Puikybė (sielos neša sunkius akmenis ant pečių, lenkiančius jas prie žemės).
  • II terasa: Pavydas (sielų akys užsiūtos viela).
  • III terasa: Rūstybė (sielos vaikšto tirštame, aitriame rūke).
  • IV terasa: Tingumas/Apsileidimas (sielos nuolat bėgioja).
  • V terasa: Godumas ir Išlaidumas (sielos guli kniūbsčios ant žemės).
  • VI terasa: Nesaikingumas/Apsirijimas (sielos kenčia alkį ir troškulį matydamos, bet negalėdamos pasiekti gardžių vaisių ir vandens).
  • VII terasa: Gašlumas (sielos vaikšto ugnyje).
• Žemiškasis Rojus: Įveikę visas terasas, Dantė ir Vergilijus pasiekia Skaistyklos kalno viršūnę – Žemiškąjį Rojų (Edeno sodą). Čia vešli gamta, teka Letės (užmaršties) ir Eunoės (geros atminties) upės. Vergilijus, kaip proto ir antikos išminties simbolis, nebegali vesti Dantės toliau, nes čia prasideda Dievo malonės sritis. Jis atsisveikina su Dante. Pasirodo triumfališka procesija, kurios centre – vežimas, traukiamas grifo (Kristaus simbolis), o jame – Beatričė, apsisiautusi šydu. Ji griežtai išbarą Dantę už jo nuodėmes ir nuklydimus po jos mirties. Dantė atgailauja. Jį panardina į Letės upę, kad pamirštų nuodėmes, o paskui – į Eunoės upę, kad atgautų gerų darbų atmintį. Dabar jis pasiruošęs kilti į Rojų.

3. ROJUS (Paradiso)

Išsivalęs Letės ir Eunoės upėse Žemiškajame Rojuje, Dantė yra pasiruošęs kilti į dangų. Jo vedle dabar tampa mylimoji Beatričė, simbolizuojanti teologiją, dieviškąją išmintį ir apreikštąją tiesą. Kelionė per Rojų – tai kopimas per devynias dangaus sferas (pagal Viduramžių geocentrinį Ptolemėjo modelį), kurios sukasi aplink Žemę, o už jų yra Dievo buveinė – Empyrėjus. Kiekviena sfera yra susijusi su tam tikra planeta (kaip jos buvo suprantamos Viduramžiais) ir atitinkama dorybe ar šventųjų grupe. Kuo aukštesnė sfera, tuo arčiau Dievo, tuo didesnė šviesa, garbė ir palaima. Palaimintosios sielos pasirodo Dantėi atitinkamoje sferoje pagal jų nuopelnus ar prigimtį, nors jų tikroji vieta yra Empyrėjuje. Beatričės grožis ir šypsena kaskart vis stiprėja, o Dantės gebėjimas suprasti dieviškąsias paslaptis – auga.

• I sfera (Mėnulio sfera): Čia gyvena sielos tų, kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ištesėti Dievui duotų įžadų (pvz., vienuolės, prievarta išplėštos iš vienuolyno). Jie patiria mažiausią palaimos laipsnį, bet yra visiškai patenkinti Dievo valia. Dantė kalbasi su Pikarda Donati (Beatričės draugės giminaite) ir imperatoriene Konstancija. Jos paaiškina Dantėi apie skirtingus palaimos lygius ir visišką sielų pasitenkinimą savo vieta Rojuje.
• II sfera (Merkurijaus sfera): Čia yra sielos tų, kurie žemėje darė gerus darbus, bet siekdami garbės ir šlovės. Jų šviesa ryškesnė nei Mėnulio sferoje. Čia Dantė susitinka su imperatoriumi Justinijanu, kuris pasakoja apie Romos imperijos istoriją kaip Dievo plano įgyvendinimo įrankį.
• III sfera (Veneros sfera): Šioje sferoje gyvena mylinčios sielos, kurių meilė žemėje buvo stipri, kartais net vedusi į nuodėmę, bet galiausiai nukreipta į Dievą. Dantė kalbasi su Karoliu Marteliu (Vengrijos karaliumi), Kunigunda (Provanso trubadūrų mylimąja) ir Folku Marseliečiu (trubadūru, vėliau tapusiu vyskupu). Jie aptaria meilės prigimtį, paveldimumo ir laisvos valios klausimus.
• IV sfera (Saulės sfera): Tai išminčių, filosofų ir teologų sfera. Čia Dantė sutinka dvi dideles šviesos karūnas, sudarytas iš žymiausių mąstytojų sielų. Pirmojoje karūnoje dominuoja Šv. Tomas Akvinietis (dominikonas, didžiausias Viduramžių scholastinės filosofijos autoritetas), kuris pristato kitus išminčius (Albertą Didįjį, Saliamoną ir kt.) ir giria Šv. Pranciškų Asyžietį. Antrojoje karūnoje dominuoja Šv. Bonaventūra (pranciškonas), kuris pristato kitus (Hugo iš Sen Viktoro, Petrą Lombardą ir kt.) ir giria Šv. Dominyką. Šie du šventieji, atstovaujantys skirtingoms vienuolijoms (dominikonams ir pranciškonams), poemoje rodo abipusę pagarbą ir Bažnyčios vienybę. Čia Dantė klauso sudėtingų teologinių diskusijų apie Dievo kūrybą, apvaizdą, vienuolijų nuopolius.
• V sfera (Marso sfera): Čia gyvena tikėjimo kariai ir kankiniai, kovoję ir mirę už krikščionybę. Jų sielos sudaro milžinišką švytintį Kryžių. Dantė susitinka su savo proproseneliu Kačagvida (Cacciaguida), kuris buvo kryžiaus žygio dalyvis. Kačagvida papasakoja apie senąją, dorybingąją Florenciją (kontrastas su Dantės laikų sugedusia Florencija), išpranašauja Dantėi sunkią tremties dalią, bet kartu ir būsimą šlovę per jo poemą.
• VI sfera (Jupiterio sfera): Tai teisingų valdovų sfera. Palaimintųjų sielos čia susiburia į milžiniško Erelio figūrą (imperijos ir teisingumo simbolis). Erelis kalba vienu balsu, išreikšdamas dieviškąjį teisingumą, kuris dažnai nesuprantamas žmonėms. Jis pabrėžia, kad Dievo sprendimai yra paslaptingi, ir net geri pagonys (kaip Romos imperatorius Trajanas ar legendinis Rifėjas iš Trojos) gali būti išganyti Dievo malone. Čia kritikuojami neteisingi krikščionių valdovai.
• VII sfera (Saturno sfera): Tai kontempliuojančiųjų, Dievo apmąstymui atsidavusių sielų (vienuolių, atsiskyrėlių) buveinė. Čia Dantė pamato mistines aukso kopėčias, kylančias į dangų (Jokūbo kopėčių alegorija), kuriomis kyla ir leidžiasi šventųjų sielos. Jis kalbasi su Šv. Petru Damianu ir Šv. Benediktu Nursiečiu, kurie apgailestauja dėl to meto vienuolijų moralinio nuopuolio. Beatričės šypsena čia tampa tokia skaisti, kad Dantė nebegali į ją žiūrėti.
• VIII sfera (Pastoviųjų žvaigždžių sfera): Šioje sferoje, nusėtoje žvaigždėmis, Dantė stebi Kristaus ir Mergelės Marijos triumfą. Po jų pakilimo į Empyrėjų, Dantę egzaminuoja trys pagrindiniai apaštalai: Šv. Petras – iš tikėjimo, Šv. Jokūbas – iš vilties, Šv. Jonas – iš meilės. Dantė sėkmingai atsako į jų klausimus, pademonstruodamas savo teologines žinias ir dvasinę brandą. Čia jis pamato ir Adomą, kuris paaiškina pirmosios nuodėmės prigimtį.
• IX sfera (Pirmasis Judintojas – Primum Mobile): Tai pati aukščiausia ir greičiausiai besisukanti krištolinė sfera, neturinti savyje žvaigždžių, bet suteikianti judėjimą ir laiką visoms žemiau esančioms sferoms. Čia Dantė regi Dievą kaip akinamai ryškų šviesos tašką, apsuptą devynių koncentriškų angelų chorų, kurie sukasi aplink jį. Beatričė paaiškina Dantėi angelologijos principus ir dangaus hierarchiją. Pasiekus šios materialios visatos ribą, Beatričė grįžta į savo vietą dangiškojoje Rožėje.
• Empyrėjus (Dangiškasis Rojus): Už visų materialių sferų yra Empyrėjus – bekraštė, nemateriali Dievo buveinė, tyros šviesos, meilės ir palaimos erdvė. Čia laikas ir erdvė nebeegzistuoja. Dantę tolesniam pažinimui paruošia Šventasis Bernardas Klervietis, garsus XII a. mistikas ir Mergelės Marijos garbintojas. Jis parodo Dantėi visus išganytuosius, susėdusius milžiniškame baltos Rožės pavidalo amfiteatre. Rožės centre – Mergelė Marija, aplink ją – Senojo ir Naujojo Testamento šventieji, apaštalai, kankiniai, vaikai. Šv. Bernardas paaiškina šios dangiškosios hierarchijos prasmę.
• Dievo vizija (Paskutinė giesmė): Poema baigiasi absoliučia kulminacija. Šv. Bernardas karštai meldžiasi Mergelei Marijai, prašydamas jos užtarimo, kad Dantė galėtų nors akimirką pažvelgti į pačią Dievo esmę. Malda išklausoma. Dantė nukreipia žvilgsnį į Dieviškąją Šviesą. Jo protas nepajėgia suvokti ir kalba apsakyti to, ką mato, bet jis patiria aukščiausią palaimą. Akimirkai jis įžvelgia Švenčiausiosios Trejybės paslaptį (tris susijusius apskritimus) ir netgi Dievo ir žmogaus prigimties susijungimą Kristuje (žmogaus atvaizdą viename iš apskritimų). Ši vizija viršija bet kokias žmogiškas galimybes, ir poeto atmintis bei žodžiai tampa bejėgiai. Jo „valią ir geismą“ galiausiai visiškai pajungia ir suka dieviškoji „Meilė, kuri valdo saulę ir žvaigždynus“ (l'amor che move il sole e l'altre stelle). Tai yra galutinis kelionės tikslas – visiškas sielos susiliejimas su Dievu per meilę ir pažinimą.

• Žmogaus sielos kelionė (Alegorija): Visa Dantės kelionė yra alegorija – perkeltine prasme vaizduojamas žmogaus sielos kelias iš nuodėmės būsenos (tamsus miškas) per atgailą (Skaistykla) į išganymą ir susijungimą su Dievu (Rojus).
• Nuodėmė ir Atpildas (Dieviškasis teisingumas): Pragare detaliai vaizduojamos įvairios nuodėmės ir už jas skiriamos bausmės pagal contrapasso principą (atpildas atitinka kaltę). Tai atspindi Viduramžių supratimą apie griežtą, bet teisingą Dievo tvarką. Skaistykla rodo galimybę apsivalyti nuo nuodėmių per kančią ir atgailą.
• Protas ir Tikėjimas (Malonė): Vergilijus, simbolizuojantis žmogaus protą ir antikinę išmintį, gali nuvesti Dantę tik iki Žemiškojo Rojaus. Toliau, norint pažinti Dievą, reikalinga Beatričė – tikėjimo, teologijos ir Dievo malonės simbolis. Tai rodo Viduramžių minties principą, kad protas yra vertingas, bet aukščiausią tiesą galima pažinti tik per tikėjimą ir Dievo dovaną.
• Meilė (Žemiška ir Dieviškoji): Meilė yra varomoji jėga. Pragare matome pražūtingos, nuodėmingos meilės pavyzdį (Paolas ir Frančeska). Tačiau tikroji, dieviškoji meilė (įkūnyta Beatričėje) veda sielą į išganymą. Galutinis kelionės tikslas – susijungimas su Dievu, kuris yra pati Meilė.
• Politika ir Tremtis: Dantė, būdamas tremtinys, poemoje negailestingai vertina savo politinius priešininkus Florencijoje, daugelį jų „patalpindamas“ Pragare. Kūrinyje daug apmąstymų apie teisingą valdymą, Bažnyčios ir valstybės santykius, Italijos susiskaldymą.
• Žinojimas ir Pažinimas: Kelionė per pomirtinį pasaulį yra ir pažinimo kelionė. Dantė ne tik mato, bet ir kalbasi su sielomis, sužino daug apie istoriją, teologiją, filosofiją, astronomiją. Jo supratimas nuolat auga, kol pasiekia aukščiausią tašką – Dievo viziją.

• Viduramžių sintezė: „Dieviškoji komedija“ yra tarsi Viduramžių kultūros sintezė, apimanti teologiją, filosofiją, mokslą, istoriją, politiką, mitologiją ir asmeninę patirtį.
• Poveikis italų kalbai: Parašyta gyva toskanų tarme, ji tapo literatūrinės italų kalbos pagrindu.
• Struktūros ir formos meistriškumas: Nepaprastai griežta ir simboliška struktūra (trys dalys, 100 giesmių, devyni Pragaro ratai, septynios Skaistyklos terasos, devynios Rojaus sferos) ir unikali tercinų forma rodo Dantės poetinį genialumą.
• Vaizdingumas ir realizmas: Nepaisant alegoriškumo ir fantastiškumo, pomirtinio pasaulio vaizdai (ypač Pragaro kančios) yra labai konkretūs, ryškūs ir psichologiškai įtaigūs.
• Įtaka: Kūrinys padarė neišmatuojamą įtaką vėlesnei Europos literatūrai (nuo Petrarkos ir Bokačo iki Miltono, Gėtės, romantikų ir modernistų), dailei (ypač garsios Botičelio, Mikelandželo, Dorė iliustracijos), muzikai ir visai Vakarų kultūrinei vaizduotei.
• Realizmas alegorijoje: Nors kūrinys alegorinis, Pragaro ir Skaistyklos vaizdai, nusidėjėlių kančios aprašytos labai gyvai, konkrečiai ir realistiškai, pasitelkiant stiprias juslines detales.
• Psichologizmas: Dantė gilinasi ne tik į savo, bet ir į sutiktų sielų vidinį pasaulį, jų jausmus, motyvus (pvz., Frančeskos meilė, Ugolino neapykanta).
• Epinis užmojis: Tai didysis Viduramžių epas, aprėpiantis visą to meto žinojimą ir pasaulėvaizdį, savo užmoju prilygstantis Homero ar Vergilijaus epams.

Pilnas „Dieviškosios komedijos“ tekstas yra labai ilgas ir sudėtingas. Mokyklinėje programoje dažniausiai skaitomos svarbiausios ir paveikiausios ištraukos, kurios leidžia:

• Susipažinti su kūrinio struktūra ir pagrindine idėja (kelionė per pomirtinį pasaulį).
• Pamatyti ryškiausius Pragaro vaizdus ir suprasti contrapasso principą (pvz., Įžanginė giesmė, Pragaro vartai, Paolo ir Frančeskos epizodas, kartais – Odisėjo ar grafo Ugolino istorijos).
• Suvokti Skaistyklos idėją kaip apsivalymo ir vilties vietą.
• Pajusti Rojaus atmosferą ir suprasti dieviškosios meilės bei pažinimo idėją (pvz., susitikimas su Beatriče).
• Susipažinti su Dantės poetine kalba, alegoriniu mąstymu ir Viduramžių pasaulėvaizdžiu.

Net ir fragmentai leidžia prisiliesti prie šio didingo kūrinio ir suprasti jo reikšmę Vakarų kultūrai.

Nors abu kūriniai yra kertiniai Vakarų kultūrai ir kalba apie Dievą bei žmogaus likimą, jie labai skiriasi:

• Autorystė ir Žanras: Biblija – daugybės autorių tekstų rinkinys (istorija, įstatymai, poezija, pranašystės, laiškai). „Dieviškoji komedija“ – vieno autoriaus vientisa epinė poema, turinti aiškią alegorinę struktūrą.
• Pasaulėvaizdis: Biblija formuoja krikščioniškąjį pasaulėvaizdį. Dantė juo remiaisi ir sukuria detalų, sistemingą meninį pomirtinio pasaulio modelį, interpretuodamas ir papildydamas Biblijos idėjas Viduramžių teologijos ir filosofijos šviesoje.
• Tikslas: Biblijos tikslas – perteikti Dievo apreiškimą. Dantės tikslas – pavaizduoti žmogaus sielos kelią į išganymą, bet kartu išreikšti ir savo asmenines, politines, filosofines idėjas.

• 🔗 Dantės Aligjerio biografija (paieška)
• 🔗 „Dieviškosios komedijos“ struktūra ir analizė (paieška)
• 🔗 Pragaro ratai ir bausmės (paieška su vaizdais)
• 🔗 Vergilijaus ir Beatričės vaidmuo (paieška)
• 🔗 Gustavo Dorė iliustracijos „Dieviškajai komedijai“ (Google Images)
• 🔗 Paskaitos apie Dantę ir „Dieviškąją komediją“ YouTube
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba apie Dantę ir jo kūrinį (į paieškos laukelį įvesti „Dantė Dieviškoji komedija“).