Aktyvus klausimasis

Įsivaizduokite situaciją: grįžtate namo po sunkios dienos. Kontrolinis darbas, kuriam ilgai ruošėtės, pasirodė esąs daug sunkesnis, nei tikėjotės, susipykote su draugu, o autobusas vėlavo pusvalandį. Jaučiatės nusivylę, pikti ir pavargę. Norite kam nors išsipasakoti. Prieinate prie artimo žmogaus ir pradedate pasakoti, kas nutiko. Ir tada išgirstate vieną iš šių atsakymų:

• „Nėra čia ko pergyventi, man praeitą savaitę buvo dar blogiau.“
• „Tiesiog pamiršk. Eik pažiūrėti kokį serialą.“
• „Reikėjo daugiau mokytis tam kontroliniui.“
• „O tu jam pabandei pasakyti, kad...?“

Kaip jaučiatės tai išgirdę? Greičiausiai – dar blogiau. Jaučiatės nesuprasti, nuvertinti, o jūsų problemos – sumenkintos. Nors ketinimai galėjo būti geri, šie atsakymai uždarė pokalbį, o ne jį atvėrė. Jie pasiūlė sprendimą arba vertinimą ten, kur reikėjo tik vieno – išklausymo.

Šiose dviejose pamokose mes gilinsimės į vieną galingiausių bendravimo įgūdžių, kurį galite išsiugdyti – aktyvųjį klausymąsi. Tai nėra tiesiog tylėjimas, kol kitas kalba. Tai menas ir mokslas būti šalia kito žmogaus, girdėti ne tik žodžius, bet ir jausmus, kurie slypi už jų, ir parodyti, kad jūs tikrai suprantate.

Išmoksime atpažinti savo vidinį „taisytoją“ – norą iškart pulti su patarimais – ir jį suvaldyti. Tyrinėsime, kuo skiriasi pokalbį uždarantys klausimai nuo tų, kurie atveria duris į gilesnį supratimą. Galiausiai, praktikuosimės vesti pokalbį taip, kad kitas žmogus jaustųsi saugus, išgirstas ir priimtas. Tai įgūdis, kuris pakeis jūsų santykius ne tik su draugais ir šeima, bet ir padės pamatus sėkmingai karjerai ir asmeninei gerovei.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mums nepavyksta aktyviai klausytis, yra giliai įsišaknijęs instinktas – „taisytojo“ refleksas. Kai girdime apie problemą, mūsų smegenys automatiškai pradeda ieškoti sprendimo. Mes norime padėti, palengvinti kito kančią, pasiūlyti patarimą. Nors ketinimai yra patys geriausi, rezultatas dažnai būna priešingas.

Kodėl mes puolame „taisyti“?

• Diskomfortas su neigiamomis emocijomis. Mums patiems sunku išbūti su kito žmogaus liūdesiu, pykčiu ar baime. Siūlydami sprendimą, mes bandome greičiau pašalinti šias nemalonias emocijas – tiek iš kito, tiek iš savęs.
• Noras jaustis naudingu. Patarimo davimas mums suteikia kontrolės ir naudingumo jausmą. Atrodo, kad mes aktyviai kažką darome, kad padėtume.
• Socialinis išmokimas. Dažnai esame mokomi, kad „protingi“ žmonės sprendžia problemas, todėl manome, kad geriausias būdas parodyti savo rūpestį yra pasiūlyti protingą išeitį.

Kodėl „taisymas“ neveikia?

Bandymas „pataisyti“ kito žmogaus jausmus siunčia kelias paslėptas žinutes:

• „Tavo jausmai yra problema, kurią reikia išspręsti.“ Vietoj to, kad jausmai būtų priimti kaip natūrali reakcija, jie paverčiami kliūtimi, kurią reikia įveikti.
• „Tu pats nesugebi susitvarkyti.“ Siūlydami sprendimą, mes netiesiogiai parodome, kad kitas žmogus yra nepakankamai kompetentingas pats rasti išeitį.
• „Aš nenoriu girdėti apie tavo skausmą, noriu, kad jis tiesiog dingtų.“ Tai sukuria atstumą ir neleidžia žmogui jaustis saugiam atsiverti iki galo.

Vietoj „taisymo“, aktyvus klausymasis siūlo patvirtinimą (validaciją). Patvirtinimas – tai kito žmogaus jausmų, minčių ir patirčių pripažinimas kaip pagrįstų ir suprantamų, net jei mes su jais nesutinkame. Tai yra žinutė: „Girdžiu tave. Suprantu, kodėl taip jautiesi. Tavo jausmai yra normalūs.“

„Taisymo“ ir patvirtinimo palyginimas

Panagrinėkime, kaip skirtingai galima reaguoti į tas pačias situacijas.

Pastebėkite, kaip patvirtinančios reakcijos neatmeta jausmo, nesiūlo sprendimo ir neatima iš žmogaus galios. Jos tiesiog atspindi ir priima tai, ką kitas išgyvena. Būtent tai sukuria erdvę, kurioje žmogus gali pats rasti savo sprendimus.

Įsivaizduokite, kad pokalbis yra durys. Uždari klausimai tas duris palieka vos pravertas arba iškart užtrenkia. Atviri klausimai atveria jas plačiai, kviesdami užeiti ir apsižvalgyti.

Kas yra uždari klausimai?

Uždari klausimai yra tie, į kuriuos galima atsakyti vienu žodžiu (dažniausiai „taip“ arba „ne“) arba labai trumpa, faktine informacija. Jie yra naudingi, kai reikia greitai gauti konkretų faktą, tačiau visiškai netinkami, kai norime paskatinti pokalbį ir suprasti kito žmogaus jausmus.

• Jie prasideda žodžiais: Ar...? Kada...? Kur...? Kas...? Kiek...?
• Jie renka faktus, o ne jausmus ar nuomones.
• Jie suteikia kontrolę klausiančiajam, o ne kalbančiajam.

Kas yra atviri klausimai?

Atviri klausimai reikalauja išsamesnio atsakymo. Jie skatina žmogų pasidalinti savo mintimis, jausmais, patirtimis ir nuomonėmis. Jie parodo, kad jums nuoširdžiai įdomu, ir perduoda pokalbio kontrolę pašnekovui.

• Jie dažnai prasideda žodžiais: Kaip...? Kodėl...? Ką manai apie...? Papasakok man apie...? Apibūdink...?
• Jie skatina apmąstymus ir savirefleksiją.
• Jie kuria ryšį ir pasitikėjimą.

Uždaro klausimo pavertimas atviru

Išmokti formuluoti atvirus klausimus – tai praktikos reikalas. Pažiūrėkime, kaip galima pakeisti pokalbio dinamiką, transformuojant uždarus klausimus į atvirus.

Atviri klausimai yra tarsi raktas, atveriantis kito žmogaus vidinį pasaulį. Jie parodo, kad esate pasiruošę ne tik išgirsti faktus, bet ir išbūti su jausmais, kad ir kokie jie bebūtų.

Teorija yra svarbi, bet aktyvus klausymasis – tai įgūdis, kurį reikia lavinti praktiškai. Šis pratimas skirtas išbandyti išmoktas technikas saugioje aplinkoje.

Pasiruošimas

Darbas vyks poromis. Vienas mokinys bus „Pasakotojas“, kitas – „Klausytojas“. Po pirmosios dalies apsikeisite vaidmenimis.

• Pasakotojo užduotis: Pasirinkite vieną iš žemiau pateiktų scenarijų (arba sugalvokite savo, jei jaučiatės patogiai) ir 3–5 minutes pasakokite apie tai savo partneriui. Stenkitės būti kuo atviresni ir pasidalinti ne tik faktais, bet ir savo jausmais.

• Klausytojo užduotis (LABAI SVARBU): Jūsų tikslas – TIK klausytis. Griežtai laikykitės šių taisyklių:

  • JOKIŲ PATARIMŲ. Nesakykite: „turėtum“, „reikėtų“, „o tu pabandyk“. Susilaikykite nuo noro „pataisyti“ situaciją.
  • JOKIO SAVO PATIRTIES KIŠIMO. Nesakykite: „o man buvo taip pat“, „suprantu, nes man...“.
  • NAUDOKITE AKTYVAUS KLAUSYMOSI TECHNIKAS:
    • Užduokite atvirus klausimus, kad paskatintumėte pasakoti toliau (pvz., „Kaip jauteisi, kai tai nutiko?“, „Kas tau buvo sunkiausia?“, „Papasakok apie tai plačiau.“).
    • Parfrazuokite, kad pasitikslintumėte (pvz., „Vadinasi, jei teisingai supratau, tu jautiesi spaudžiamas...“).
    • Atspindėkite jausmus (pvz., „Girdžiu, kad esi labai nusivylęs“, „Skamba taip, lyg tau pikta ir apmaudu.“).
    • Patvirtinkite (validuokite) jausmus (pvz., „Suprantama, kodėl taip jautiesi“, „Tavo vietoje jausčiausi panašiai.“).
    • Naudokite neverbalinę kalbą: palaikykite akių kontaktą, linktelėkite, atsisukite į pašnekovą.

Scenarijai pasakotojui

Pasirinkite vieną temą, apie kurią norėtumėte kalbėti:

1. Stresas dėl ateities. Jaučiate didelį spaudimą iš tėvų ir mokytojų dėl ateities planų, egzaminų ir stojimų. Visi aplinkui, atrodo, žino, ko nori, o jūs jaučiatės pasimetę ir išsigandę, kad pasirinksite neteisingai ir nuvilsite kitus.
2. Konfliktas su draugu. Įvyko nesusipratimas su artimu draugu. Galbūt jis pasakė kažką įžeidžiančio, o gal jūs jaučiatės ignoruojami. Dabar tarp jūsų tvyro įtampa, ir jūs nežinote, kaip tai išspręsti, bijote prarasti draugystę.
3. Jausmas, kad nepritampi. Jaučiatės vieniši arba atstumti klasėje ar draugų grupėje. Atrodo, kad visi bendrauja, o jūs liekate nuošalyje. Sunku suprasti, kodėl taip yra, ir tai labai veikia jūsų pasitikėjimą savimi.
4. Per didelis krūvis. Jaučiatės pervargę nuo mokslų, būrelių ir kitų įsipareigojimų. Atrodo, kad neturite laiko sau, nuolat skubate ir vis tiek visur nespėjate. Pradedate jausti, kad „perdegate“.

Pratybų eiga

1. Pirmas etapas (5 minutės): Pasiskirstykite vaidmenimis. „Pasakotojas“ kalba, „Klausytojas“ aktyviai klauso, laikydamasis taisyklių.
2. Refleksija (2 minutės): Po 5 minučių sustokite. „Pasakotojas“ pasidalina: „Kaip jauteisi būdamas išklausytas? Kas tau padėjo atsiverti? Ar buvo momentų, kai jautiesi nesuprastas?“ „Klausytojas“ pasidalina: „Kas buvo sunkiausia? Kuriuo momentu labiausiai norėjosi duoti patarimą? Ką naujo pastebėjai?“
3. Antras etapas (5 minutės): Apsikeiskite vaidmenimis. Naujasis „Pasakotojas“ renkasi scenarijų ir kalba, o naujasis „Klausytojas“ praktikuoja aktyvų klausymąsi.
4. Refleksija (2 minutės): Vėl skirkite laiko pasidalinti patirtimi.
5. Grupės aptarimas: Grįžkite į bendrą grupę ir pasidalinkite įžvalgomis. Ką supratote apie save kaip apie klausytoją? Kiek daug galios turi buvimas tiesiog išklausytam?

Šiandienos pamokose mes ne tik mokėmės bendravimo technikos. Mes mokėmės dovanoti kitiems savo dėmesį – vieną vertingiausių išteklių, kokį turime.

Aktyvus klausymasis be „taisymo“ reflekso ir su atvirais klausimais yra įgūdis, kuris reikalauja nuolatinės praktikos. Bus momentų, kai vėl paslysite ir pradėsite siūlyti patarimus. Tai normalu. Svarbiausia – pastebėti tai ir sąmoningai grįžti prie klausymosi.

Prisiminkite pagrindinius principus:

• Tikslas – suprasti, o ne atsakyti. Prieš sakydami savo nuomonę, įsitikinkite, kad tikrai supratote, ką kitas žmogus nori pasakyti ir kaip jis jaučiasi.
• Patvirtinimas yra galingesnis už patarimą. Žmonės dažniausiai yra pajėgūs patys rasti sprendimus. Jiems reikia ne jūsų sprendimų, o saugios erdvės, kurioje galėtų patys išgryninti savo mintis.
• Klausimai atveria, o teiginiai uždaro. Kai nežinote, ką sakyti, užduokite atvirą klausimą. Tai beveik visada yra teisingas pasirinkimas.

Klausymasis yra viena didžiausių pagarbos formų. Kai aktyviai klausotės, jūs sakote: „Tu man rūpi. Tavo jausmai yra svarbūs. Aš esu čia su tavimi.“ Tai dovana, kurią galite duoti kiekvienam sutiktam žmogui, ir ji nieko nekainuoja, tačiau kuria neįkainojamą vertę – tvirtesnius, nuoširdesnius ir gilesnius santykius.